Išnaša turi prastą reputaciją, ir didžioji jos dalis pelnyta. Čia akademikai slepia argumentus, kuriuos bijo išsakyti viešai, čia teisininkai užkasa sąlygą, kuri taps svarbi, čia tam tikros rūšies romanistai eina šmaikštauti skaitytojo sąskaita.1 Kai žmonės sako nekenčiantys išnašų, paprastai jie turi omenyje, kad nekenčia būti verčiami žiūrėti į puslapio apačią ir ten rasti, jog tikrasis pokalbis visą laiką vyko būtent ten.
Vis dėlto noriu apginti išnašą, nes manau, kad jos prasta reputacija kyla iš netinkamo naudojimo, o gerai naudojama ji yra vienas iš nedidelių skaitymo malonumų.
Du balsai
Gera išnaša – antras balsas. Pagrindinis tekstas kalba argumento tempu; išnaša žengia greta ir pasako tai, kam argumente nėra laiko. Šaltinis. Abejonė. Pokštas, kuris, įterptas į pastraipą, ją sugriautų. Skaitytojas gali klausytis arba ne. Toks pasirinkimas ir yra esmė: išnaša – vienintelė puslapio dalis, kuri prašo leidimo.
Todėl savąsias išnašas dedu šalia teksto, o ne po juo. Plačiame ekrane jos įsitaiso paraštėje, prie eilutės, kuriai priklauso, tad antras balsas girdimas tuo pat metu kaip ir pirmasis.2 Telefone, kur paraštės nėra, jos grįžta į pabaigą, kaip knygoje minkštais viršeliais. Bet kuriuo atveju pagrindinis tekstas nesustoja jų laukti.
Išnašų taisyklė
Laikausi vienos taisyklės, kurią sulaužau tik tyčia: išnaša gali papildyti, bet negali gelbėti. Jei sakiniui reikia išnašos, kad jį suprastum, sakinys nevykęs, o išnaša – tik pleistras. Išbandyk perskaityti esė pašalinęs visas išnašas. Jei ji vis dar laikosi, išnašos yra dovana. Jei griūva, jos buvo pastoliai, o pastolius reikia nuardyti prieš kam nors įsikeliant.
Taip skaitoma, išnaša yra pasitikėjimo aktas. Ji sako skaitytojui: štai kas man pasirodė įdomu, ir tikiu, kad nuspręsi, ar tau tai irgi įdomu.
Užrašai
-
Vardų neminėsiu. Žinote, apie kokią knygą kalbu. Joje pastabos turi savas pastabas.
-
Pastabos paraštėse – senas dalykas. Viduramžių raštininkai ir jų skaitytojai rankraščių paraštėse rašė pataisas, komentarus ir kartais skundus dėl šalčio.
|