Pažvelkite į bet kurios spausdintos knygos pastraipos pradžią ir pamatysite nedidelę tuščią vietą: įtrauką. Atrodo, kad tai niekas, ir iš esmės taip ir yra. Tai vieta, kurioje kadaise būdavo ženklas.
Tas ženklas – pastraipos ženklas ¶, apversta ir padvigubinta raidė, kurią tekstų rengyklės vis dar parodo paprašius atskleisti paslėptus simbolius. Ilgą rašto istorijos tarpsnį jis visai nebuvo paslėptas. Jis sėdėjo naujos minties pradžioje, dažnai raudonai nupieštas, ir pranešdavo skaitytojui, kad vienas argumentas baigėsi, o kitas prasidėjo.
Raidė, tapusi ženklu
Pastraipos ženklas iš pradžių buvo raidė. Lotyniškai rašantys raštininkai naują skyrių – capitulum – žymėdavo raide C, o per amžius C įgijo vertikalų brūkšnį, paskui antrą, o jo lankas užsipildė, kol ženklas visai nustojo priminti raidę ir tapo maža juoda vėliavėle.1 Dažnai jį įterpdavo jau parašius tekstą kitas žmogus, kitu rašalu: rubrikatorius, kurio darbas buvo viską užrašyti raudonai.
Būtent dėl tokio darbų pasidalijimo ir prasidėjo bėdos. Raštininkas kiekvieno skyriaus pradžioje palikdavo vietos, kad ją užpildytų rubrikatorius. Atsiradus spaudai, spaustuvininkai išlaikė šį paprotį: spausdino juodą tekstą, o vietą palikdavo ranka vėliau įrašyti raudonus ženklus. Tačiau tos rankos vis dažniau taip ir nepasirodydavo.2 Knygos iškeliaudavo su tuščiais tarpais. Skaitytojai prie jų priprato. Ilgainiui tarpas ir tapo ženklu.
Įtrauka kaip šmėkla
Man tai viena jautriausių istorijų apie puslapio istoriją. Kiekviena jūsų kada nors skaityta įtrauka pastraipos pradžioje slepia mažytę tuštumą – raudono ženklo, kurio niekas nenupiešė, kontūrą. Penkis šimtus metų skaitome pastraipos ženklo šmėklą ir vadiname ją tuščia vieta.
Šiuose puslapiuose šiek tiek raudonos spalvos sugrįžta. Kiekvienos esė pastraipos numeris paraštėje atspausdintas antru rašalu, o pirmieji kiekvienos esė žodžiai – raudonai, kaip rubrikatorius būtų pažymėjęs teksto pradžią. Tai ne nostalgija. Numeris praverčia: skaitytojas gali nurodyti tikslią vietą, kuriai nepritaria. Įtariu, kad tam raudonieji ženklai ir buvo skirti nuo pat pradžių.
Užrašai
-
Šio pavadinimo istorija ilga: jis keliavo per prancūzų ir anglų kalbas, o jo pradžia – graikiškas žodis paragraphos, paraštės ženklas. Anglų kalbą jis pasiekė jau virtęs, be kita ko, „pylcrafte“. Anuomet rašyba buvo laisvesnis reikalas.
-
Sąnaudų skaičiavimas buvo paprastas. Juodą tekstą buvo galima atspausdinti šimtus kartų per valandą; raudonus ženklus reikėjo nutapyti po vieną. Vienas būdas buvo pigus, kitas – ne, ir pigusis nugalėjo.
|