Tidetable

Nr. 9 · 2026 m. lapkritis

Tidetable

Esė ir laiškai apie dalykus, padedančius sekti laiką.

Nuo 2023 rašo Ilse Marrow iš Trieste.

Naujausia esė7 minutės

Pirmą valandą krintantis kamuolys

Nuo 1833 metų Grinviče raudonas kamuolys nusileidžia stiebu lygiai pirmą valandą. Tai lėčiausias kada nors sugalvotas būdas perduoti laiką ir pats sąžiningiausias.

Kiekvieną popietę, likus penkioms minutėms iki pirmos, raudonas kamuolys pakyla iki pusės stiebo ant Grinvičo Flamsteed House stogo ir sustoja. Likus dviem minutėms iki pirmos, jis pakyla į viršūnę. Lygiai pirmą valandą jis nukrinta.1 Tiek ir viso reginio, o jis vyksta nuo 1833 metų.

1Laikai nurodyti tokie, kokius lankytojams pateikia Karališkoji Grinvičo observatorija. Žiemą rutulys leidžiasi pagal Grinvičo laiką, vasarą – pagal Britanijos vasaros laiką, tad vasarą, sprendžiant pagal saulę, jis krinta vidurdienį, šiek tiek anksčiau ar vėliau.

Tą ketvirtadienį, kai nuėjau jo pažiūrėti, žemiau esančiame kieme mūsų buvo gal keturiasdešimt; dauguma laikėme iškėlę telefonus ir filmavome kamuolį, darantį tai, ką kamuoliai ir daro.

Atėjau pažiūrėti į laikrodį be ciferblato. Laiko kamuolys kartą per dieną praneša laiką kiekvienam, kas jį mato, ir tai padaro be garso. Jis netiksi, nemuša valandų, neturi rodyklių. Penkias minutes jis ruošiasi, o tada, trumpiau nei per sekundę, pasako ką nors tikslaus.2 Jis buvo sukurtas žmonėms, kuriems ta sekundė buvo svarbesnė už visa kita, ką laikrodis galėtų pasakyti.

2Žiūrėkite į stiebo viršūnę, ne į apačią. Rutuliui nusileidus, akimirka, apie kurią jis pranešė, jau būna praėjusi.

Skaityti toliau

Laiškas

Vienas laiškas pirmąjį mėnesio sekmadienį.

Visa nauja esė, du ar trys užrašai ir nieko daugiau. Jokių sekimo pikselių, neskaičiuojami atidarymai, atsisakyti galima vienu paspaudimu.

Arba sekite naudodami sklaidos kanalų skaitytuvąPažiūrėkite, kaip atrodo laiškas

Iš užrašų knygelės

Violončelininkas ir vėl

Vyras su violončelės dėklu ir vėl važiavo 23:52 traukiniu. Kaip ir anksčiau, jis miegojo nuo pat pirmosios stoties, viena ranka laikydamas dėklą, tarsi šis galėtų išvykti be jo. Dabar jau esu jį mačiusi keturis kartus ir nė karto nemačiau pabudusio; nusprendžiau, kad nenoriu žinoti, kur jis groja. Kai kurie nuolatiniai keleiviai tegul lieka kaip oras.

Keturios minutės: tęsinys

Po esė apie mano virtuvės laikrodį skaitytojai atsiuntė man pasakojimų apie savo netikslius laikrodžius: vieni skuba, kiti vėluoja, o vienas, tyčia, sukasi atgal. Dažniausias nuokrypis – penkios minutės. Rekordas – dvidešimt dvi minutės; jis priklauso skaitytojai, kuri sako, kad nė karto nevėlavo ir nė karto nežinojo, kiek valandų. Vardų neskelbsiu. Kiekvienas iš šių laikrodžių – namų paslaptis.

Stoties laikrodis trumpam sustoja

Didysis laikrodis stoties salėje daro tai, ko iki šio pavasario nebuvau pastebėjusi: jo sekundinė rodyklė juda truputį greičiau, nei turėtų, paskui, prasidėjus naujai minutei, sustoja ir laukia — visiškai nejudėdama — signalo iš kažkur kitur. Tada šokteli minutinė rodyklė, ir laikrodis vėl ima eiti. Jis skaičiuoja laiką trumpam suklysdamas, o paskui vėl su juo sutardamas. Galiu įsivaizduoti ir prastesnių būdų gyventi.

Visi užrašai

Esė cikluose